MES – APIE SAVE » Ernesta Elzbergaitė

Apie mane rimtai

Dviem žodžiais apie save: visai nieko :)
Mano šeima, augintiniai: mama Danutė, brolis Edvinas, katinai Obama ir Makeinas
Pravardė: neturiu
Išsilavinimas (specialybė): paskutiniai metai ISM vadybos ir ekonomikos universitete – vadyba ir verslo administravimas
Darbovietė, pareigos: modelių mokyklos „Catwalk“ steigėja ir vadovė
Lankyti būreliai: šokiai, dainavimas, gitaros pamokos, modelių mokyklos, drama, kalbų kursai
Hobi: kelionės, bachata šokiai, ekstremalus sportas (parašiutizmas, nardymas, sklandymas), geros knygos, muzika, filmai
Akademiniai interesai: verslo administravimas

Vėl apie mane, bet šiaip

Savo didžiausiu pasiekimu laikau: manau dar pasieksiu...
Mano ateities vizija: geras gyvenimas :)
Daugiausiai džiaugsmo man teikia: miegas – kai esu pavargusi, maistas – kai esu išalkusi :)
Negaliu gyventi be: komunikacijos priemonių
Šiuo metu labiausiai noriu: šilumos ir saulės
Labiausiai mane liūdina: kai reikia atsisveikinti su brangiais žmonėmis..
Didžiausia gyvenimo pamoka: tikriausiai praleidau šią pamoką
Žaviuosi... žvaigždėtu dangumi
Jei pagaučiau auksinę žuvelę, kuri galėtų išpildyti tris mano norus, paprašyčiau tik vieno dalyko: kad visi mano norai visada išsipildytų :)
Jei tapčiau Lietuvos premjere: nedaryčiau tokių klaidų kaip Kubilius :)
Didžiausia silpnybė: šokoladas
Gražiausias aplankytas kampelis pasaulyje: oi, kad daug tų gražių kampelių buvo, bet vienas iš įdomesnių – Canyon De Chelly Arizonoje
Svajonių šalis: ten, kur jūra, saulė ir šilta ištisus metus
Mano talentas: turėti daug talentų po truputį :)
Niekas nežino, kad aš... o vat niekas to ir nesužinos :)
Vaikystėje norėjau būti: akrobatė
Filmas, kurį žiūrėjau daugiau nei vieną kartą: „Sweet November“, „Love Actually“
Mieliausias man pasakytas komplimentas: nesvarbu ką pasako, svarbu kas pasako
Mane beprotiškai erzina, kai man vadovauja
Jei galėčiau, tai padaryčiau... :)
Laidos / serialai, kuriuos žiūriu per TV: TV nežiūriu
Didžiausią įtaką mano asmenybės formavimuisi turėjo: šeima
Kai rankos svyra žemyn, save motyvuoju: kad gali būti ir blogiau...
Neįsivaizduoju savo savaitgalio: be linksmybių...
Geriausiai pailsiu, kai: išvykstu toli toli...atsiduriu kitoje aplinkoje ir galiu atsiriboti nuo kasdienybės
Kartais prasideda „lomkės“ dėl: laiko trūkumo
Grėblio kotas, ant kurio vis užlipu: nelipu, kur nereikia :)
Mano gyvenimo filosofija: viskas yra įmanoma, tik reikia labai norėti
Eilėraščio posmelis, kurį pamenu iki šiol:

Šiandien taip elegantiškai sninga,

Sninga žemėn medžių žiedais,

Panašiai mano meilė dingo,

Su visais visais pažadais.

Vienas iš juokingiausių mano gyvenimo įvykių: tie įvykiai, kurie buvo juokingi kitiems, man buvo visai nejuokingi, tai gal ir neaprašinėsiu... :)
Daina, kurią dainuoju duše, vairuodama(s) automobilį: priklauso, kokia daina skamba mano galvoje tuo metu
Maistas ir gėrimas, kurio vis norisi: „McDonald‘o“ maistas, „Coca Cola“ ir... esu ištikima ir lietuviškam maistui

Aš ir Vilniaus RTC

Kaip tapau Klubo dalimi? Susipažinau su klubo nare Valda, o ji mane ir pakvietė ateiti į RTC :)
Vilniaus RTC man – tai vieta, kurioje galiu tobulėti, tam tikrais aspektais, ir žmonės, su kuriais gera būti ir veikti
Mylimiausias Klubo projektas: „Ančiukų lenktynės“

Pabaigai...

Išmintinga(s) mano paties mintis / palinkėjimas etc. Klubo nariams

Gyvenimas yra vienas, tad į jį žiūrėkite plačiai atmerktomis akimis. Nebijokite rizikuoti ir daryti tai, apie ką visada svajojote. Ir žinoma, daug šypsokitės, mylėkit ir būkit mylimi :)

ANTRADIENIS

Prisiminus animacinį filmuką "Ežiukas rūke"...
Žodžiai, kupini vaikiško naivumo, tačiau verčiantys susimąstyti... ;)

Jei manęs visai nėra

Dar truputį ir užsižiebs žvaigždės, išplauks mėnuo ir nuplauks pasisiūbuodamas virš tylių rudens laukų. Vėliau mėnulis užsuks į mišką, užtruks truputį, pakibęs aukščiausios eglės viršūnėje, ir tada jį pamatys Ežiukas su Meškiuku.
- Pažvelk, - pasakys Ežiukas.
- Aha, - pasakys Meškiukas. O mėnulis pakils dar aukščiau ir užlies žemę savo šalta, blausia šviesa.
Taip buvo kiekvieną vakarą šį giedrą šaltą rudenį. Ir kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku rinkosi tai pas Ežiuką, tai pas Meškiuką ir apie ką nors kalbėdavosi. Štai ir šįvakar Ežiukas pasakė Meškiukui:
- Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą!
Meškiukas linktelėjo.
- Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti.
- O tu kur?
- Manęs nėra.
- Taip nebūna, - pasakė Meškiukas.
- Aš irgi taip manau, - pasakė Ežiukas. - Bet štai staiga - manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi?
- Eisiu pas tave.
- Kur?
- Kaip - kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: "Kodėl tu neatėjai, Ežiuk?" O tu sakysi...
- Tai kvailas! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra?
- Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane. Parbėgsiu namo. A-a, tu čia! Ir pradėsiu...
- Ką?
- Barti!
- Už ką?
- Kaip už ką? Už tai, kad nepadarei, kaip tarėmės.
- O kaip tarėmės?
- Iš kur aš žinau? Bet tu turi būti arba pas mane, arba savo namuose.
- Bet manęs visai nėra, supranti?
- Bet štai gi tu sėdi!
- Aš dabar sėdžiu, o jeigu manęs visai nebus, kur tada aš būsiu?
- Arba pas mane, arba pas save.
- Taip bus, jeigu aš esu.
- Na, taip, - pasakė Meškiukas.
- O jeigu manęs visai nėra?
- Tada tu sėdi prie upės ir žiūri į mėnulį.
- Ir prie upės nėra.
- Tada tu kur nors išėjai ir dar negrįžai. Aš nubėgsiu, apieškosiu visą mišką ir tave rasiu!
- Tu jau viską apieškojai, - pasakė Ežiukas. - Ir neradai.
- Bėgsiu į kitą mišką!
- Ir ten nėra.
- Perversiu viską aukštyn kojom ir tu atsirasi!
- Nėra manęs. Niekur nėra.
- Tada, tada... Tada išbėgsiu į lauką, - pasakė Meškiukas. - Ir suriksiu: "E-e-e-ži-u-u-k!", tu išgirsi ir atsakysi: "Meški-u-u-k!…" Va.
- Ne, - pasakė Ežiukas. - Manęs nė truputėlio nėra. Supranti?
- Ko prie manęs pristojai? - supyko Meškiukas. - Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?
- Ne, tu - esi; o manęs - nėra.
Meškiukas nutilo ir paniuro.
- Na, Meškiuk!..
Meškiukas neatsakė.
Jis žiūrėjo, kaip mėnulis, pakilęs aukštai virš miško, lieja ant jų su Ežiuku savo šaltą šviesą.

TREČIADIENIS

KETVIRTADIENIS

Šiandienos porcija:
Dar viena istorija apie Meškiuką ir Ežiuką! :)Tikra draugystė, kuri žavi! Linkiu, kad ir mes visada būtume šalia vieni kitų... ir padėtume tiems, kuriems reikia pagalbos...

- Aš būtinai, tu girdi? Aš būtinai, - pasakė Meškiukas. Ežiukas linktelėjo.
- Aš būtinai ateisiu pas tave, kad ir kas nutiktų. Būsiu šalia tavęs visada.
Ežiukas žiūrėjo į Meškiuką tyliomis akimis ir nekalbėjo.
- Na, ko tu tyli?
- Aš tikiu, - pasakė Ežiukas.
Ežiukas įkrito į vilkduobę ir pratupėjo joje savaitę. Jį atsitiktinai rado Voverė: ji bėgo pro šalį ir išgirdo silpną Ežiuko balsą.
Meškiukas ištisą savaitę miške ieškojo Ežiuko, visai nusikamavo, o kuomet pas jį atbėgo Voverė, ištraukė Ežiuką iš duobės ir parnešė namo.
Ežiukas gulėjo, iki pat nosies užklotas antklode, ir tyliomis akimis žiūrėjo į Meškiuką.
- Nežiūrėk į mane taip, - pasakė Meškiukas. - Negaliu, kada į mane taip žiūri.
Ežiukas užmerkė akis.
- Na va, dabar tu tarytum numirei.
Ežiukas atmerkė akis.
- Nusišypsok, - pasakė Meškiukas.
Ežiukas pamėgino, tačiau jam nelabai sekėsi.
- Dabar tave maitinsiu sultiniu, - pasakė Meškiukas. - Voverė atnešė šviežių grybų, aš išviriau sultinį.
Jis įpylė sultinį į puoduką ir pakėlė Ežiuko galvą.
- Ne, ne taip, - pasakė Meškiukas. - Tu sėskis.
- Negaliu, - pasakė Ežiukas.
- Aš tau pagalvę pakišiu. Štai taip.
- Man sunku, - pasakė Ežiukas.
- Kentėk.
Meškiukas perkėlė Ežiuką prie sienos ir pakišo pagalvę.
- Man šalta, - pasakė Ežiukas.
- Tuojau, tuojau. - Meškiukas užsiropštė į palėpę ir apklostė Ežiuką kailiniais. - Kaip gi tu nesušalai? Naktys tokios šaltos! - kalbėjo Meškiukas.
- Aš šokinėjau, - pasakė Ežiukas.
- Septynias dienas?
- Aš naktį šokinėjau.
- Ką gi tu valgei?
- Nieko, - pasakė Ežiukas. - Tu man duosi sultinio?
- Ak taip! Gerk, - pasakė Meškiukas.
Ežiukas išgėrė keletą gurkšnių ir užmerkė akis.
- Gerk, gerk!
- Pavargau, - pasakė Ežiukas.
- Ne, gerk! - Ir Meškiukas ėmė girdyti Ežiuką iš šaukštelio.
- Negaliu daugiau.
- Už mane!
Ežiukas gurkštelėjo.
- Už Voveraitę.
Ežiukas išgėrė.
- Už Kiškį! Žinai, kaip jis padėjo!
- Palauk, - pasakė Ežiukas. - Pailsėsiu.
- Išgerk už Kiškį, jis stengėsi...
Ežiukas gurkštelėjo.
- Už Žiurkėną!
- O Žiurkėnas ką padarė?
- Nieko. Kiekvieną dieną atbėgdavo ir klausdavo.
- Tegul palaukia. Jėgų nėra, - pasakė Ežiukas.
- Kartais ir ryte atbėgdavo, - pasakė Meškiukas. - Išgerk šaukštelį.
Ežiukas nurijo.
- O dabar - už Apuoką!
- O Apuokas kuo dėtas?
- Ką? Ne, už Apuoką tu išgersi tris šaukštelius.
- Kodėl?
- Aš ant jo tris naktis skraidžiau. Tavęs ieškojome.
- Ant Apuoko?
- Na taip!
- Meluoji, - pasakė Ežiukas.
- Kad aš prasmegčiau!
- Kaip tu ant jo užsiropštei?
- Žinai, koks jis tvirtas? Sėdau ant kaklo ir skridome. Būtum matęs, kaip Kiškis mūsų išsigando.
- Kaip?
- Išgerk - pasakysiu.
Ežiukas išgėrė iš eilės tris šaukštelius ir vėl užmerkė akis.
- Kaip? - paklausė jis.
- Kas?
- Kaip Kiškis jūsų išsigando?
- A! Kiškis? Įsivaizduoji? Aš skrendu. Ir štai jis. Dar šaukštelį. Jauti, kaip kvepia? Uch!
Ežiukas išgėrė.
- Na va. Sėdi, ausis sukioja. O čia mes.
- Su Apuoku?
- Taip. Jis kaad pašoks, kad ims bėgti! Apuokas vos į medį neatsitrenkė. Išgerk už Apuoką.
- Ne. Jau visai negaliu, - pasakė Ežiukas. - Geriau atsigulsiu.
Meškiukas paguldė Ežiuką į ankstesnę vietą ir apkamšė kailiais.
- Na kaip, - paklausė Meškiukas, - šilta?
- Aha, - pasakė Ežiukas. - Apie Apuoką išgalvojai? Sakyk.
- Na ką tu? Štai pasveiksi, kartu paskraidysim.
- Paskraidysim, - vos girdimai sumurmėjo Ežiukas migdamas.

PENKTADIENIS

Penktadienis! Su tuo ir sveikinu visus! Jau galite pradėt galvot apie "viską iš karto"! :)
Ir dar viena istorija, šįkart apie meškiuką ir skruzdę bei jų požiūrį į darbą :)

Meškiukas prisišliejo nugara prie krosnies. Jam buvo šilta šilta ir nesinorėjo nė krustelti.
Už lango švilpavo vėjas, ošė medžiai, į stiklą barbeno lietus, o Meškiukas sėdėjo užmerktomis akimis ir galvojo apie vasarą.
Iš pradžių Meškiukas galvojo apie viską iš karto, o "viskas iš karto" jam buvo saulutė ir šiluma. Bet po to, po kaitria vasaros saule, šilumoje, Meškiukas pamatė Skruzdėlę.
Skruzdėlė sėdėjo ant kelmo, išpūtusi savo juodas akis ir kažką kalbėjo, kalbėjo, bet Meškiukas negirdėjo.
- Ar girdi mane? - pagaliau prasibrovė iki Meškiuko skruzdėlės balsas. - Dirbti reikia kiekvieną dieną, kiekvieną dieną, kiekvieną dieną!
Meškiukas papurtė galvą, bet Skruzdėlė neišnyko, o ėmė rėkti dar garsiau.
- Tingėjimas, štai kas tave pražudys!
"Ko ji prie manęs pristojo? - pagalvojo Meškiukas. - Aš apskritai nepamenu šitos skruzdėlės."
- Visai aptingo! - rėkė Skruzdėlė. - Ką jūs veikiate per dienas? Atsakyk!
- Vaikštinėjame, - balsu pasakė Meškiukas prie krosnies. - Vasara gi.
- Vasara! - spiegė Skruzdėlė. - O kas dirbs?
- Mes ir dirbame.
- Ką gi jūs padarėte?
- Užtektinai, - pasakė Meškiukas. Ir dar labiau prisispaudė prie krosnies šono.
- Ne, tu man sakyk, ką?
- Inkilą.
- Dar?
- Ugniakurą sudėjome.
- Kur?
- Prie upės.
- Kam?
- Vakarais sėdėti. Ugnį įkuri - ir sėdi.
Ir Meškiukas įsivaizdavo, kaip jie su Ežiuku sėdi naktį prie upės, po žvaigždėmis, arbatinuke verda arbatą, klausosi, kaip pliuškena žuvis vandenyje ir arbatinukas iš pradžių urzgia, o po to burbuliuoja, ir žvaigždės krenta tiesiai į žolę, ir didelės, šiltos juda po kojų. Taip Meškiukui norėjosi į tą vasarišką naktį, taip norėjosi pagulėti minkštoje žolėje, žiūrint į dangų, kad Meškiukas pasakė Skruzdėlei:
- Ateik čionai, sėsk prie krosnies, o aš eisiu ten, į vasarą.
- O šiaudą tu už mane neši? - paklausė Skruzdėlė.
- Aš, - pasakė Meškiukas.
- O šešis pušies spyglius?
- Aš, - pasakė Meškiukas.
- O du kankorėžius ir keturias paukščių plunksnas?
- Viską nunešiu, - pasakė Meškiukas. - Tiktai ateik čionai, sėsk prie krosnies, ką?
- Ne, tu palauk, - pasakė Skruzdėlė. - Dirbti - kiekvieno pareiga. - Ji pakėlė leteną. - Kiekvieną dieną…
- Stok! - riktelėjo Meškiukas. - Klausyk mano komandos: prie krosnies bėgte marš!
Skruzdėlė išbėgo iš vasaros ir atsitūpė prie krosnies, o Meškiukas vos ne vos prasispraudė į jos vietą.
Dabar Meškiukas sėdėjo ant kelmo vasarą, o Skruzdėlė - vėlyvą rudenį, prie krosnies, Meškiuko name.
- Tu pasėdėk, - pasakė Meškiukas Skruzdėlei, - Jei ateis Ežiukas, pavaišink jį arbata.
Meškiukas nubėgo minkšta šilta žole, įsibrido į upę ir ėmė taškytis. Ir žvelgiant prisimerkus, kiekvieną kartą pursluose atsirasdavo tikra vaivorykštė, ir kiekvieną kartą Meškiukas negalėjo tuo patikėti, ir kiekvieną kartą matė ją vėl.
- Ei! - riktelėjo Skruzdėlė į vasarą. - O kas prižadėjo dirbti?
- Palauk! - pasakė Meškiukas. Ir vėl ėmė, prisimerkęs, taškytis ir gaudyti pro blakstienas vaivorykštės uodegą.
- Kiekvieno pareiga - dirbti, - kalbėjo Skruzdėlė, prisispaudusi prie šiltos krosnies. - Kiekvieną dieną…
"Kartoja vis tą patį, - pagalvojo Meškiukas. - Kaip ji nesupranta, kad tai - vasara, kad ji - trumpa, kad ji tuoj tuoj baigsis, kad kiekvieną kartą mano letenose spindi vaivorykštė."
- Skruzdėle! - iš savo vasaros riktelėjo Meškiukas. - Nebumbėk! Argi aš nedirbu? Argi aš ilsiuosi?
Ir jis vėl trenkė per vandenį letena, prisimerkė ir pamatė vaivorykštę.